Apie projektą
Nuo lubų nuleidžiamos ir daug šviesos skleidžiančios puošnios apšvietimo priemonės vadinamos SIETYNAIS. Jų ilga ir turtinga istorija atskiruose Europos kraštuose dar tik pradedama išsamiau tyrinėti. Bėgant šimtmečiams sietynų formos, dekoras jautriai ir plastiškai reagavo į nuolat besikeičiančią Europos kultūrą, todėl susiformavo keli pagrindiniai tipai. Tyrėjai šias apšvietimo priemones skirsto į meliuzinas, karūninius, kamieninius, korpusinius ir dubeninius. Iki XVIII a. pradžios sietynai daugiausiai gaminti iš žalvario, geležies, medžio ir gyvūnų ragų. XVI a. pabaigoje sietynų karkasus imta puošti kalnų krištolo vėriniais ir kabučiais. Nuo 1700 m. gaminami stikliniai, dirbtinio krištolo, kiek vėliau – porcelianiniai, papjė mašė ir kt. sietynai. Medžiagų įvairovė gamintojams teikė laisvės ir formų įvairovės paieškai, tačiau iki elektros lemputės atradimo šviesą skleisdavo sietynuose įstatytos žvakės, kurios visada turėdavo būti nukreiptos statmenai į viršų. Atradus elektrą, sietynų formoms apribojimų beveik neliko.
Turtingoje apšvietimo priemonių istorijoje svarią vietą užima ir Lietuvoje išlikę XVI–XX a. I pusės sietynai. Jiems pristatyti ir skirtas šis projektas. Būtina pridurti, kad daugelis Lietuvos pastatus puošusių ar tebepuošiančių sietynų yra atvežti iš kitų Europos kraštų. Tik nedidelei dirbinių daliai galime pateikti vietos gaminio atribuciją. Visgi šis faktas nemenkina jų svarbos. Sietynai, kaip ir bet kokia kita materialią kultūrą atspindinti gaminių dalis, svariai iliustruoja Lietuvos meninio importo istoriją.
2017 m. pabaigoje įgyvendintas pirmas projekto „Lietuvos sietynų paveldas“ etapas – eksponuojami vertingiausi Vilniaus regiono istoriniai sietynai. 2019 m. pradėtas antras, Kauno regione išlikusių sietynų tyrimo etapas. Čia pateikiami nauji duomenys – daugiausia projekto autorės dr. Alantės Valtaitės-Gagač išaiškinti per pastaruosius tryliką Lietuvos istorinių sietynų tyrinėjimo metų.
Sietynų atranka
Dėl Lietuvos valstybės istorijos lūžių tik maža dalis sietynų pasiekė mūsų dienas. Daugelis jų nebėra savo pirminėse vietose, todėl šioje duomenų bazėje (kataloge) analizuojami Lietuvos muziejų, Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre registruoti ir dar į jį nepatekę meninę vertę turintys viešųjų sakralinių ir pasaulietinių interjerų sietynai. Tie, kurie saugomi privačiuose interjeruose ar privačių kolekcininkų rinkiniuose, tyrėjams labai sunkiai pasiekiami, todėl į šį katalogą netraukiami. Atskirai pristatomi išskirtinę meninę ir istorinę vertę turėję, bet stipriai sunykę ar visai neišlikę, vaizdinėje medžiagoje užfiksuoti sietynai. Analizuojami tik profesionalių meistrų dirbiniai, o etnografiniai – turtingų valstiečių trobose kabėję mediniai ir specialūs mergvakarių sietynai neapžvelgiami. Taip pat šiuo metu nepateikiami muziejuose saugomi stipriai sunykę sietynai – jų duomenys katalogą papildys ateityje, restauravus apšvietimo priemones.
Chronologija
Į katalogą įtraukti XVI a. pabaigos – XX a. 4 dešimtmečio sietynai. Tokį pasirinkimą lėmė išlikimo veiksnys – seniausi mus pasiekę artefaktai buvo pagaminti dar Renesanso laikotarpiu ir datuojami XVI a. pabaiga. Vėlyviausios kataloge analizuojamos apšvietimo priemonės – iš tarpukario. Per Antrąjį pasaulinį karą Europoje buvo sunaikintas ne vienas stambus metalurgijos centras, uždarytos sietynus tiekusios gamyklos, išvežti ar karo reikmėms panaudoti jų įrenginiai. Šis procesas aktualus ir Lietuvai, kur tuo metu veiklą taip pat nutraukė XX a. pradžioje ir tarpukariu sietynus, kad ir nedideliais kiekiais, gaminusios įmonės. Ateityje planuojama katalogą papildyti XX a. II pusėje – XXI a. pradžioje sukurtų išskirtinių sietynų aprašais.
Duomenų atranka
Kiekvienoje duomenų bazės pozicijoje pateikiamos profesionalų darytos, kai kada istorinės sietynų fotografijos, duomenys apie sietyno pagaminimo laiką, vietą, medžiagas ir technikas bei išsamus dirbinio aprašas. Jame trumpai supažindinama su atitinkamo laikotarpio kabančių šviestuvų ypatybėmis, įvardijamas konkretaus sietyno tipas, analizuojama jo plastika. Atsižvelgiant į galimybes, pateikiama su dirbiniu susijusių istorinių vaizdų, rašytinių šaltinių duomenys, informacija apie atliktus restauravimo darbus, prarastas dalis, taip pat žinomus analogus Lietuvoje ar užsienio kraštuose. Aprašo pabaigoje – išvados apie vertę ir išskirtinumą bendrame Lietuvos ir Europos sietynų kontekste.
Straipsniai
Alantė Valtaitė-Gagač. Origin, Types, and Functioning of Chandeliers with Serpent Arms: from the Netherlands to Lithuania (Sietynų su gyvatės formos šakomis ištakos, raida ir funkcionavimas: nuo Nyderlandų iki Lietuvos), in: Art History and Criticism, Vol. 15, 2019, p. 5-20
Lietuvos nacionaliniame ir Lietuvos dailės muziejuose saugomi sietynai su gyvatės formos šakomis yra vieni seniausių tarp išlikusių Lietuvoje. Anksčiau, renkant medžiagą apie Lietuvos ir kaimyninių šalių apšvietimo priemones, analogiško dekoro sietynų nepavyko aptikti nei Latvijoje, nei Lenkijoje. Dėl šios priežasties manyta, kad išskirtinio dekoro šviestuvai buvo paplitę tik Lietuvos teritorijoje. Dar kartą nuosekliai peržvelgus Vakarų Europos muziejų kolekcijas paaiškėjo, kad elegantiškai susirangusios gyvatės motyvas sietynų šakose turi būti siejamas su Amsterdame 1598–1638 m. aktyviai dirbusio liejiko Hanso Rogierso pavarde.
Straipsnyje pirmą kartą išaiškinamos sietynų su gyvatės formos šakomis ištakos Vakarų Europoje ir galimi jų keliai į Lietuvą. Analizuojami Lietuvoje išlikę ir neišlikę pavyzdžiai, jų raida ir datavimo niuansai. Nagrinėjama sietynų su gyvatės dekoru funkcionavimo erdvė, paliečiama simbolikos tema. Straipsniu siekiama įvertinti ir pristatyti Lietuvoje išlikusius gyvatės formos sietynus.
Alantė Valtaitė-Gagač. XIX a. papjė mašė sietynai: nuo istorijos iki atribucijos ir rekonstrukcijos, in: Kultūros paminklai, Nr. 22, 2018, p. 112–121.
Restauruojant Pacų rūmus Vilniuje Didžiojoje gatvėje, 2017 metų vasarą rasti kadaise rūmuose kabėjusio papjė mašė sietyno fragmentai. Teorinei dirbinio rekonstrukcijai surinkta nauja medžiaga paskatino rašyti apie anksčiau netyrinėtus retus šios medžiagos šviestuvus Lietuvoje. Straipsnyje pristatomi papjė mašė technikos tipai, apšvietimo priemones gaminusios dirbtuvės užsienio kraštuose, bei aptariami žinomi pavyzdžiai svetur ir Lietuvoje, daugausiai dėmesio skiriant Pacų rūmuose rasto sietyno istorinei analizei ir plastinei rekonstrukcijai.
Alantė Valtaitė-Gagač. Lietuvos sietynai XVII a. dokumentuose, in: Kultūros paminklai, Nr. 17, Vilnius: Savastis, 2013, p. 144–155.
Straipsnyje aptariami XVII amžiuje Lietuvos bažnyčioms ir dvarų gyvenamosioms patalpoms apšviesti naudoti sietynai. Šie menkai išlikę taikomosios dailės kūriniai analizuojami remiantis bažnyčių ir dvarų inventorių duomenimis ir palyginimui nurodomi negausūs išlikę pavyzdžiai. Pristatomi lenkų ir lotynų kalbų terminai, kuriais XVII a. rašytiniuose šaltiniuose buvo įvardijami sietynai, aptariamos jų medžiagos, formos, skaičius ir kabėjimo vieta pastatuose. Tiriamo laikotarpio Lietuvos sietynų formų ir dekoro ištakoms suvokti, apžvelgiama Europos kraštų sietynų raida iki XVII a. pabaigos.
.png)
