Naujenos
Draugijos „ŠVIESA ir STIKLAS“ 2024 metų asamblėja
Europos sietynų, šviesos bei apšvietimo draugija ir dokumentacijos centras „ŠVIESA ir STIKLAS“ buvo įkurtas 2000 m. gegužę sename Austrijos ir Bohemijos sietynų gamybos centre Kamenicky Šenov Čekijoje. Šią filantropinę, ne pelno siekiančią draugiją įkūrė garsios austrų firmos Lobmeyr atstovas Peter Rath, Prahos taikomosios dailės muziejaus direktorė dr. Helena Koenigsmarkova, menotyrininkė, Europos sietynų raidos tyrėja iš Potsdamo dr. Kathe Klapenbach, Nimfenburgo rūmų restauratorė Ingrid Thom-Stricker ir nariai iš kitų Europos šalių. Draugijos veikla neįsivaizduojama be sekretorės Christinos Perrin bei viceprezidento Olivierio Perrin iš Ciuricho.
Draugija vienija sietynų ir kitų apšvietimo priemonių tyrėjus, istorikus, muziejininkus, kolekcininkus, antikvarinių parduotuvių savininkus. Narystė galima tiek fiziniams asmenims, tiek organizacijoms, įstaigoms (pvz. muziejams). Vienas pagrindinių draugijos tikslų – per metinius susitikimus, paskaitas, mokslines publikacijas ir parodas aktualizuoti vis dar nepakankamai tyrinėjamą sietynų temą. Nariai glaudžiai tarpusavyje bendradarbiauja ir teikia konsultacijas iškilus klausimams tyrimų ir restauracijos metu. Internetinėje svetainėje (https://www.lightandglass.eu/) dalijasi vertingomis nuorodomis, literatūra ir straipsniais apie apšvietimo priemonių raidą ir gamybą.
„Šviesos ir stiklo“ draugija kasmet organizuoja keturias dienas trunkančius susitikimus, kuriuose sietynų ir stiklo dirbinių temomis skaitomi moksliniai pranešimai, dalijamasi patirtimi apie istorinių sietynų restauravimą, saugojimą, atributavimą. Asamblėjos metu susipažįstama ir su vietovės kultūriniu paveldu.
Šio straipsnio autorė dr. Alantė Valtaitė-Gagač, sietynus Lietuvoje ėmėsi tyrinėti 2009 metais. „Šviesos ir stiklo“ draugijos nare ji tapo 2012 metais, metiniuose susitikimuose ji dažnai skaito pranešimus apie Lietuvoje išlikusius sietynus.
ŠVIESOS ir STIKLO draugijos nariai prie Jilek stiklo fabriko, 2024 06 14.
Kalėdinių žaisliukų ekspozicija Bižuterijos ir stiklo muziejuje Jablonece prie Nisos.
Stiklo karoliukų pusgaminiai Preciosa Ornela fabrike.
Svarbu paminėti, kad 2023 metais Čekijos rankų darbo stiklo gamyba įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, kas paskatino draugiją vėl apsilankyti šiame regione. 2024 m. birželio 12 – 16 dienomis vykusi asamblėja buvo labiau orientuota į ekskurijas ir pažintį su vietinės stiklininkystės tradicijomis, todėl moksliniams pranešimams ir diskusijoms laiko liko šiek tiek mažiau nei kasmet.
Metinio susitikimo atidarymui pasirinktas Jabloneco prie Nisos bižuterijos ir stiklo muziejus (https://www.msb-jablonec.cz/en), kuris veikia nuo 1904 metų. Čia saugoma didžiausia stiklo dirbinių kolekcija Čekijoje, bei didžiausia kalėdinių žaisliukų kolekcija pasaulyje, kurios dalis kaip tik apžiūrėta įspūdingoje parodoje. Nuolatinėje ekspozicijoje dėmesį prikaustė vietos stiklių gaminti senoviniai bižuterijos dirbiniai: sagų, segių pavyzdžiai, karoliukų katalogai, kvepalų buteliukai, gražinimosi reikmenų rinkiniai.
Antrąją asamblėjos diena draugijos nariai lankėsi Preciosa Ornela stiklo fabrike Desnoje (https://www.preciosa-ornela.com/), kur stebėtas stiklo karoliukų gamybos procesas: nuo stiklinių šiaudelių automatizuoto liejimo, jų pjaustymo, smulkinimo iki šlifavimo ir kontrolės. Spalvingais Preciosa stiklo karoliukais prekiaujama visame pasaulyje ir taip pat Lietuvoje. Tądien gyvai stebėtas ir stiklo meistrų darbas Harachovo stiklo fabrike, aplankytas muziejus (https://en.sklarnaharrachov.cz/museum). Remiantis rašytinių šaltinių duomenimis, stiklo dirbiniai čia gaminami nuo 1712 metų. Draugijos narius sužavėjo nesenai į UNESCO įrašytų nedidelių Rautis dirbtuvių Poniklos miestelyje istorija. Jos veikia nuo 1902 metų, o gyvuojantis amatas vis dar perduodamas iš kartos į kartą. Rautis dirbtuvėlių meistrai (kurių tik devyni) savadarbių senovinių staklių pagalba pučia mažo skersmens stiklo burbuliukų girliandas, jas sidabruoja, dažo, galiausiai pjausto ir veria įvairių formų žaisliukus. Jų įvairovė matyti dirbtuvių internetinėje svetainėje (https://www.perlickoveozdoby.cz/).
Stiklo dirbtuvių ir muziejaus kompleksas Harachove.
Stiklo lydymo krosnis ir dirbinio formavimas.
Rautis dirbtuvių Kalėdinių žaisliukų pavyzdžiai, XX a. vid.-II p.
Trečią asamblėjos dieną aplankytas Jilek stiklo fabrikas Kamenicky Senov miestelyje. Apie dirbtuvių veiklą, siekiančią 1905 m., ir stiklininkystės amatą pasakojo direktorius Lukas Polak. Produkcija iš fabriko seniau buvo gabenama traukiniu, todėl greta gamybinių pastatų nutiesti geležinkelio bėgiai. Kamenicky Senov daug laiko skirta pažinčiai su seniausia pasaulyje stiklo apdirbimo mokykla (https://czechartofglass.com/). Ji veikia nuo 1856 metų, šiuo metu čia čia mokosi 112 jaunų specialistų. Atsidavęs direktorius Pavel Kopriva mokyklą išsaugojo nuo uždarymo ir nuolat populiarina šį nelengvą pasaulyje nykstantį amatą. Ekskursijos metu jis aprodė stiklo apdirbimui skirtą įrangą ir muziejų, kuriame sukaupta nemažai buvusių mokinių - šiuo metu garsių stiklo menininkų dirbinių. Mokykloje išklausytos keturios draugijos narių paskaitos sietynų ir stiklo apdirbimo temomis. Tyrėja dr. Käthe Klappenbach iš Potsdamo pasakojo apie ypatingą, XVII a. pab. bohemiško stiklo karoliukais puoštą sietyną princo Ludwigo Georgo miegamojam Raštato rūmuose Vokietijoje. Meno kūrinių prekiautojas ir tyrinėtojas iš Hamburgo Frank C. Möller pristatė išsamų tyrimą apie 1787–1812 m. pagamintus stiklo indus ir vazas iš Drezdeno ir Berlyno. Ypač vertigną ir aktualią paskaitą apie gintarinius sietynus skaitė Prūsijos rūmų ir sodų fondo Berlynas-Brandenburgas mokslinė darbuotoja dr. Verena Wasmuth. Ji nustatė, kad XVII a. gintariniai sietynai puošė Anglijos karalienės rezidenciją - Somerseto namus Londone, Uficių rūmus Florencijoje, Rosenborgo pilį Kopenhagoje, Caro rūmus Maskovoje ir Kaselio rūmus Vokietijoje. Šiuo metu žinomi tik du išlikę gintariniai sietynai, kurie saugomi Rosenborgo pilyje Kopenhagoje ir Oranienburgo pilyje Vokietijoje. Taip pat svarbu paminėti, kad specialiai „Šviesos ir stiklo“ draugijai čekų istorikas Miroslav Kolka pristatė savo naujai išleistą knygą „Stiklo gamyba Bor-Senov regionuose“. Tai itin vertinga ir viena pirmųjų knygų Čekijoje skirta stiklo pramonei apžvelgti. Knyga publikuota čekų ir anglų kalbomis, joje išsamiai aptariamos regione veikusios stiklo dirbtuvės, išlikę ir neišlikę gamykliniai pastatai, pateikiama nemažai ikonografinės medžiagos. Autorius nustatė, kad vien Kamenecky Senov miestelyje 1946 m. buvo 35 stiklo šlifavimo, pūtimo ir kt. stiklo apdirbimo dirbtuvės. Galiausiai stiklo lydymo technikas, ilgametis draugijos narys Jaroslavas Svacha pristatė paskutinįjį projektą – įspūdingą stiklo plokščių dekoraciją viename iš dangoraižių Niujorko mieste. Pažintis su stiklo liejimu ir grūdinimu pratęsta autoriaus studijoje-dirbtuvėje. Jaroslav Svacha kūriniai išskirtiniai ir ypač aukšto meninio lygio. Šis profesionalus kūrėjas taip pat atlieka stiklo cheminius tyrimus, kuriais gali nustatyti senųjų stiklo dirbinių pagaminimo vietovę. Grįžus į Novy Bor, Petr Novotny stiklo dirbtuvėje Ajeto meistrai demonstravo XVIII a. sietyno šakos gamybą. Keletui dalyvių suteikta progą išmėginti šį nelengvą amatą. Sukurti dirbiniai iš lėto aušinami specialiose spintose, priešingai jie būtų itin trapūs ir greitai sudužtų. Diena užbaigta garsiose Lasvit dizainerių namuose – dirbtuvėse. Unikalios architektūros pastate kuriamos šiuolaikinės ir įspūdingos apšvietimo instaliacijos (https://www.lasvit.com/). Įspūdžiais turtinga diena užbaigta draugijos narės Petros Matelos namuose – studijoje, kur gyvai stebėta meistrų atliekama tapyba ant stiklo.
Jilek stiklo fabriko produkcija.
Jauniausia asamblėjos dalyvė Aleksandra su stikliumi Emiliu (Ajeto studija).
Sietynas Zakupy pilyje, apie 1700 m., porcelianas, fajansas.
Ketvirta asamblėjos diena skirta ekskursijai Hagsburgų Zakupy pilyje, kurioje apžiūrėti mediniai, galimai Vienoje, gaminti sietynai. Draugijos nariai ilgiau stabtelėjo salėje, kurioje kabėjo išskirtinis 1700 m. sietynas suvertas iš porcelianinių ir keramikinių baltai melsvų karoliukų. Asamblėja užbaigta greta Elias Palme fabriko pastatų, kurie mena turtingą kadaise klestėjusią stiklininkystės pramonę regione. Fabriko pastatai 1989 m. privatizuoti neatsakingų asmenų ir įgriuvus stogui jie ėmė sparčiai nykti. Čia buvo numatytas pirmasis Europos sietynų muziejus su tyrimų centru, tačiau idėja dėl sudėtingų pastato privatizavimo aplinkybių taip ir liko neįgyvendinta. Architektė Tereza Svachova išsamiai pristatė savo studijų baigiamojo darbo pagrindu paremtą muziejaus projektą-viziją. Įkurtas „Eliaska“ fondas ateityje su teisininkų pagalba siekia pastatą įgyti ir įgyvendinti Europos sietynų muziejaus idėją (daugiau informacijos https://www.lightandglass.eu/about/eliaska-project/).
Kviečiame apsilankyti Europos sietynų, šviesos bei apšvietimo draugijos ir dokumentacijos centro „ŠVIESA ir STIKLAS“ svetainėje - www.lightandglass.eu
Stažuotę finansavo Lietuvos kultūros taryba (mobilumo stipendija)
Apie projektą
Nuo lubų nuleidžiamos ir daug šviesos skleidžiančios puošnios apšvietimo priemonės vadinamos SIETYNAIS. Jų ilga ir turtinga istorija atskiruose Europos kraštuose dar tik pradedama išsamiau tyrinėti. Bėgant šimtmečiams sietynų formos, dekoras jautriai ir plastiškai reagavo į nuolat besikeičiančią Europos kultūrą, todėl susiformavo keli pagrindiniai tipai. Tyrėjai šias apšvietimo priemones skirsto į meliuzinas, karūninius, kamieninius, korpusinius ir dubeninius. Iki XVIII a. pradžios sietynai daugiausiai gaminti iš žalvario, geležies, medžio ir gyvūnų ragų. XVI a. pabaigoje sietynų karkasus imta puošti kalnų krištolo vėriniais ir kabučiais. Nuo 1700 m. gaminami stikliniai, dirbtinio krištolo, kiek vėliau – porcelianiniai, papjė mašė ir kt. sietynai. Medžiagų įvairovė gamintojams teikė laisvės ir formų įvairovės paieškai, tačiau iki elektros lemputės atradimo šviesą skleisdavo sietynuose įstatytos žvakės, kurios visada turėdavo būti nukreiptos statmenai į viršų. Atradus elektrą, sietynų formoms apribojimų beveik neliko.
Turtingoje apšvietimo priemonių istorijoje svarią vietą užima ir Lietuvoje išlikę XVI–XX a. I pusės sietynai. Jiems pristatyti ir skirtas šis projektas. Būtina pridurti, kad daugelis Lietuvos pastatus puošusių ar tebepuošiančių sietynų yra atvežti iš kitų Europos kraštų. Tik nedidelei dirbinių daliai galime pateikti vietos gaminio atribuciją. Visgi šis faktas nemenkina jų svarbos. Sietynai, kaip ir bet kokia kita materialią kultūrą atspindinti gaminių dalis, svariai iliustruoja Lietuvos meninio importo istoriją.
2017 m. pabaigoje įgyvendintas pirmas projekto „Lietuvos sietynų paveldas“ etapas – eksponuojami vertingiausi Vilniaus regiono istoriniai sietynai. 2019 m. pradėtas antras, Kauno regione išlikusių sietynų tyrimo etapas. Čia pateikiami nauji duomenys – daugiausia projekto autorės dr. Alantės Valtaitės-Gagač išaiškinti per pastaruosius tryliką Lietuvos istorinių sietynų tyrinėjimo metų.
Sietynų atranka
Dėl Lietuvos valstybės istorijos lūžių tik maža dalis sietynų pasiekė mūsų dienas. Daugelis jų nebėra savo pirminėse vietose, todėl šioje duomenų bazėje (kataloge) analizuojami Lietuvos muziejų, Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre registruoti ir dar į jį nepatekę meninę vertę turintys viešųjų sakralinių ir pasaulietinių interjerų sietynai. Tie, kurie saugomi privačiuose interjeruose ar privačių kolekcininkų rinkiniuose, tyrėjams labai sunkiai pasiekiami, todėl į šį katalogą netraukiami. Atskirai pristatomi išskirtinę meninę ir istorinę vertę turėję, bet stipriai sunykę ar visai neišlikę, vaizdinėje medžiagoje užfiksuoti sietynai. Analizuojami tik profesionalių meistrų dirbiniai, o etnografiniai – turtingų valstiečių trobose kabėję mediniai ir specialūs mergvakarių sietynai neapžvelgiami. Taip pat šiuo metu nepateikiami muziejuose saugomi stipriai sunykę sietynai – jų duomenys katalogą papildys ateityje, restauravus apšvietimo priemones.
Chronologija
Į katalogą įtraukti XVI a. pabaigos – XX a. 4 dešimtmečio sietynai. Tokį pasirinkimą lėmė išlikimo veiksnys – seniausi mus pasiekę artefaktai buvo pagaminti dar Renesanso laikotarpiu ir datuojami XVI a. pabaiga. Vėlyviausios kataloge analizuojamos apšvietimo priemonės – iš tarpukario. Per Antrąjį pasaulinį karą Europoje buvo sunaikintas ne vienas stambus metalurgijos centras, uždarytos sietynus tiekusios gamyklos, išvežti ar karo reikmėms panaudoti jų įrenginiai. Šis procesas aktualus ir Lietuvai, kur tuo metu veiklą taip pat nutraukė XX a. pradžioje ir tarpukariu sietynus, kad ir nedideliais kiekiais, gaminusios įmonės. Ateityje planuojama katalogą papildyti XX a. II pusėje – XXI a. pradžioje sukurtų išskirtinių sietynų aprašais.
Duomenų atranka
Kiekvienoje duomenų bazės pozicijoje pateikiamos profesionalų darytos, kai kada istorinės sietynų fotografijos, duomenys apie sietyno pagaminimo laiką, vietą, medžiagas ir technikas bei išsamus dirbinio aprašas. Jame trumpai supažindinama su atitinkamo laikotarpio kabančių šviestuvų ypatybėmis, įvardijamas konkretaus sietyno tipas, analizuojama jo plastika. Atsižvelgiant į galimybes, pateikiama su dirbiniu susijusių istorinių vaizdų, rašytinių šaltinių duomenys, informacija apie atliktus restauravimo darbus, prarastas dalis, taip pat žinomus analogus Lietuvoje ar užsienio kraštuose. Aprašo pabaigoje – išvados apie vertę ir išskirtinumą bendrame Lietuvos ir Europos sietynų kontekste.
Straipsniai
Alantė Valtaitė-Gagač. Origin, Types, and Functioning of Chandeliers with Serpent Arms: from the Netherlands to Lithuania (Sietynų su gyvatės formos šakomis ištakos, raida ir funkcionavimas: nuo Nyderlandų iki Lietuvos), in: Art History and Criticism, Vol. 15, 2019, p. 5-20
Lietuvos nacionaliniame ir Lietuvos dailės muziejuose saugomi sietynai su gyvatės formos šakomis yra vieni seniausių tarp išlikusių Lietuvoje. Anksčiau, renkant medžiagą apie Lietuvos ir kaimyninių šalių apšvietimo priemones, analogiško dekoro sietynų nepavyko aptikti nei Latvijoje, nei Lenkijoje. Dėl šios priežasties manyta, kad išskirtinio dekoro šviestuvai buvo paplitę tik Lietuvos teritorijoje. Dar kartą nuosekliai peržvelgus Vakarų Europos muziejų kolekcijas paaiškėjo, kad elegantiškai susirangusios gyvatės motyvas sietynų šakose turi būti siejamas su Amsterdame 1598–1638 m. aktyviai dirbusio liejiko Hanso Rogierso pavarde.
Straipsnyje pirmą kartą išaiškinamos sietynų su gyvatės formos šakomis ištakos Vakarų Europoje ir galimi jų keliai į Lietuvą. Analizuojami Lietuvoje išlikę ir neišlikę pavyzdžiai, jų raida ir datavimo niuansai. Nagrinėjama sietynų su gyvatės dekoru funkcionavimo erdvė, paliečiama simbolikos tema. Straipsniu siekiama įvertinti ir pristatyti Lietuvoje išlikusius gyvatės formos sietynus.
Alantė Valtaitė-Gagač. XIX a. papjė mašė sietynai: nuo istorijos iki atribucijos ir rekonstrukcijos, in: Kultūros paminklai, Nr. 22, 2018, p. 112–121.
Restauruojant Pacų rūmus Vilniuje Didžiojoje gatvėje, 2017 metų vasarą rasti kadaise rūmuose kabėjusio papjė mašė sietyno fragmentai. Teorinei dirbinio rekonstrukcijai surinkta nauja medžiaga paskatino rašyti apie anksčiau netyrinėtus retus šios medžiagos šviestuvus Lietuvoje. Straipsnyje pristatomi papjė mašė technikos tipai, apšvietimo priemones gaminusios dirbtuvės užsienio kraštuose, bei aptariami žinomi pavyzdžiai svetur ir Lietuvoje, daugausiai dėmesio skiriant Pacų rūmuose rasto sietyno istorinei analizei ir plastinei rekonstrukcijai.
Alantė Valtaitė-Gagač. Lietuvos sietynai XVII a. dokumentuose, in: Kultūros paminklai, Nr. 17, Vilnius: Savastis, 2013, p. 144–155.
Straipsnyje aptariami XVII amžiuje Lietuvos bažnyčioms ir dvarų gyvenamosioms patalpoms apšviesti naudoti sietynai. Šie menkai išlikę taikomosios dailės kūriniai analizuojami remiantis bažnyčių ir dvarų inventorių duomenimis ir palyginimui nurodomi negausūs išlikę pavyzdžiai. Pristatomi lenkų ir lotynų kalbų terminai, kuriais XVII a. rašytiniuose šaltiniuose buvo įvardijami sietynai, aptariamos jų medžiagos, formos, skaičius ir kabėjimo vieta pastatuose. Tiriamo laikotarpio Lietuvos sietynų formų ir dekoro ištakoms suvokti, apžvelgiama Europos kraštų sietynų raida iki XVII a. pabaigos.
.png)